Category: Anatomija ir jos struktūros

Moksliniuose tyrimuose ir klinikinėje veterinarinėje praktikoje didesnis dėmesys žirgui sušlubavus ar atsiradus netolygumui skiriamas viso kūno būklei, o ne tik galūnėms. Kaklo skausmas ir sustingimas, sumažėjęs judesys vis dažniau diagnozuojamas veterinarijos gydytojų ir pastebimas žirgų augintojų.

Diafragma yra vidinis raumuo, kai kur palyginamas kaip atskiras organas, dažnai nesulaukiantis reikiamo dėmesio dėl funkcinės svarbos. Šios anatominės struktūros nepaslankumas (negalėjimas judėti pilnu pajėgumu) gali sukelti judesio ar net fiziologinius, emocinius sutrikimus.

Dažniausiai ligos sąvoka „artritas“ yra naudojamas netaisyklingai ir dažnai gyvūno savininkas ar kitas veterinarijos gydytojas, aptardamas patologiją, turi omenyje osteoartritą (OA)  – chronišką, progresuojančią ir dažnai skausmingą degeneracinę ligą, kuri apima kremzlę, esančią ilgųjų kaulų galūnėse ir įeinančią į sąnario sudėtį, taip pat po ja esantį kaulą ir aplinkinius minkštuosius audinius. 

Stovėjimo metu žirgų kūną veikia 2 pagrindinės jėgos, einančios skirtingomis kryptymis. Pirmoji – žemės traukos jėga, kuri traukia kūno svorį žemyn nuo peties ar klubo ir žemės atatrankos jėga, kuri veikia galūnę nuo kanopos kryptimi į petį ar klubą. Tam, kad galūnės būtų išlaikytos tiesos ir nesulinktų veikiamos šių dviejų jėgų, ekstensoriniai (tiesiamieji) raumenys yra aktyvūs.

Dažnai kalbama apie giliąją ir paviršinę pirštų lenkiamąsias sausgysles ir jų traumas/patologijas, tačiau kojose turime ir kitų mažesnių, bet lygiai taip pat svarbių struktūrų. Vienas iš jų – pridėtinis giliosios pirštų lenkiamosios sausgyslės raištis. Šis raištis jungiasi prie giliosios pirštų lenkiamosios sausgyslės maždaug pirmame trečdalyje III plaštakos kaulo srityje.

Vis dažniau gydant raumeninę-kaulinę sistemą ir atliekant mokslinius tyrimus šioje srityje didesnis dėmesys atkreipiamas į fasciją, jos struktūrą, funkciją ir galimus pakitimus. Kodėl šie klausimai kyla vis dažniau? Žirgo skeleto raumenys sudaro maždaug 40% visos kūno masės, o tai yra kur kas daugiau nei kaulų masė, o veterinarinės medicinos literatūroje bei edukacijoje yra tikrai mažai informacijos apie skeleto raumenų, fascijos sąsajas ir jų vaidmenis skausmo sukėlime ir bendroje organizmo disfunkcijoje.

Konformacija, arba kitaip susiformavimas, apibūdinama kaip proporcija tarp kūno ir galūnių, taip pat šių anatominių struktūrų charakteristika. Kiekviena žirgų veislė, taip pat kiekviena žirginio sporto disciplina turi atitinkamą „kūno susiformavimo standartą“, o vertinant šį aspektą (konformaciją) žirgo kūne turime būti itin atsargūs ir nuovokūs suprasdami, jog nei vienas gyvūnas nėra tobulo sudėjimo.

Žirgo kūnas sudarytas iš daugelio atskirų struktūrų ir daugelio kaulų, kurie sujungti judriomis jungtimis – t.y. judriais sąnariais. Iš esmės kaulai lyg „įstato į rėmus“ žirgo kūną tam, kad galėtų vykti judėjimas. Kaulo padėtis kartu su sąnario judėjimo amplitude daro didelę įtaką žirgo galūnės gebėjimui judėti viena ar kita kryptimi, taip pat palaiko visą kūno svorį ir leidžia kūnui judėti į priekį. Prisitvirtinę raumenys veikia sverto/svarelių principu ir yra kūno keliančioji jėga.

Kanopos veikimo principas  gana primityvus, t.y. didžiojo kraujo apytakos rato metu į kanopas sutekėjęs arterinis kraujas pakeičiamas veniniu, kuris  grąžinamas atgal į širdį, kai žirgas perkelia visą kūno svorį ant kanopos judėjimo metu. Šis kraujo judėjimas vyksta dėl itin tankiai išdėstyto kraujagyslių rezginio, kuris gali būti randamas aplink šonines (lateralines)  kanopos kremzles ir visame kanopos paviršiuje.

Žirgo ašinis skeletas sudarytas iš kaukolės, 7 kaklo slankstelių (C1-C7), 18 krūtinės slankstelių (T1-T18)(ir tiek pat porų šonkaulių), krūtinkaulio, 6 juosmens slankstelių (L1-L6),  kryžkaulio bei uodegos slankstelių. Kaklo slanksteliai, kaip ir kitos kaulinės struktūros, sujungti sąnarinėmis jungtimis. Kaklui judant įvairiomis kryptimis šios atitolsta/priartėja.