KAS YRA FUNKCINĖ ANATOMIJA?

Paprastai sakant, funkcinė anatomija yra mokslo sritis, tyrinėjanti anatomiją, judėjimą ir kartu vykstančias fiziologines reakcijas. Trumpais žodžiais tariant –  struktūra atitinka funkciją, o funkcija atitinka struktūrą (tai yra vienas iš osteopatijos pamatų). 

Kai kuriuose literatūros šaltiniuose galite rasti, jog funkcinė anatomija yra apibūdinama kaip viena iš biomechanikos mokslo dalių.

Organizme esančios struktūros yra lyg viena bendra visuma: kaulai yra sujungti per sąnarius, sąnariai sujungti raiščiais, raumenys sujungti su kaulu per sausgysles, visas organizmas išklotas fascija, organai ir audiniai sujungti kraujagyslėmis ir nervais ir taip pat fascija. Raumenims susitraukiant ir atsipalaiduojant perduodamos jėgos, kurios gali reguliuoti sausgyslių ir raiščių judėjimą, sąnarių/kaulų judėjimą taip pat veikti organus esančius organizmo viduje. 

Iš biomechanikos pusės sąnariai yra apibūdinami kaip „svareliai“ – kuo veiksmingesnis/sunkesnis svarelis, tuo didesnė jėga sukurta ir sukeliamas efektyvesnis judesys. Dažniausiai dėl patiriamo skausmo kaulinėje – raumeninėje sistemoje žirgų sąnariai nebegali tinkamai funkcionuoti – mažėja jų judesio amplitudė, judesys tampa nebe toks tikslus, todėl keičiasi viso kūno laikysena tiek ramybės, tiek judėjimo metu ir taip yra daroma įtaka visoms organizmo sistemos – lyg grandininė reakcija. 

Nuo „vizualiai sveiko“ iki „vizualiai apšlubusio“ žirgo gali praeiti labai daug laiko nuo atsiradusių kompensacinių mechanizmų. Būtent todėl turėtume naudoti ir galvoti apie terminus „funkcinis“ ir „disfunkcinis“ žirgo judėjimas, o ne „sveikas“ ar „apšlubęs“ žirgas (kai kur tai prilyginama žodžiui asimetrija). Kaip jau minėta anksčiau tikriname, ar struktūra atitinka funkciją ir atvirkščiai.

Didžioji dalis atsirandančių pažeidimų, kurie sukelia skausmą žirgui atsiranda dėl mechaninių priežasčių. Jėgos ir su jėgomis susijusios priežastys ne tik priveda prie pažeidimų, bet ir lemia jų sunkumą. Visų pirma, reikėtų apsibrėžti kas yra „pažeidimas“.

Pažeidimas – tai žala, sukelta traumos kaulinės – raumeninės sistemos audiniams. Tokia žala gali būti subklinikinė, o tai reiškia nepastebima ir leidžianti žirgui adaptuotis keičiant normalius judėjimo kryptis, arba klinikinė, kuri iš karto tampa pastebima akimis.

Pavyzdžiui: žirgui susižeidus/pertempus galinės kojos raumenis svoris yra perkeliamas toliau nuo šios galūnės į priekines galūnes diagonaliai.

Jeigu skaudama galūnė yra priekinė kairė, žirgas stengsis mesti visą savo kūno svorį diagonaliai –  į galinę dešinę koją. Įsivaizduokite, kaip turėtų atrodyti šio gyvūno risčiavimas – jis aiškiai judėtų aukštyn – žemyn visu savo kūnu. Taip pat jis keltų savo galvą aukštyn tuo momentu, kai kairė priekinė koja statoma ant žemės, taip stengdamasis numesti savo kūno svorį nuo šios galūnės. Taip darydamas, žirgas pakeičia visų galūnių normalaus judėjimo kelius, o ne tik apšlubusiosios. Taip pat pakeičiamas kūno raumenyno darbas. O kas nutiktų jei žirgas šlubuotų diagonaliai? Kaip atrodytų “top line” raumenynas? Todėl labai svarbu vertinti visą žirgą: struktūrą bei funkciją ir nesusikoncentruoti ties viena galūne.

Šiame straipsnyje yra pateiktas tik bendrinis apibūdinimas apie funkcinę anatomiją norint suprasti, jog kiekviena struktūra turi atitikti savo funkciją ir atvirkščiai.

Žodžiai „neapšlubęs“ ir „apšlubęs“ yra tik “juoda-balta”, tačiau nepamirškime, kiek daug įvairių reakcijų ir kaip ilgai vyksta kompensaciniai mechanizmai žirgo organizme, kol galime tai įvardinti kaip vieną iš spalvų – juoda/balta.